Laimutė Gegeckaitė

- Pakruojis, Lithuania

Iki 1981 m. vasaros apie Visaginą (tuometinį Sniečkų) nebuvau girdėjusi, nors ir dirbau statyboje.

Atsibelsti iš Šiaurės Lietuvos į Visaginą mane paskatino draugė, kurios giminės gyveno Dūkšte. Ji pasakojo, kad statomas gražus miestas. Ilgai netrukus nuvažiavau pasižvalgyti.

Nors tuomet visu pajėgumu vyko miesto statybos, jų net nepastebėjau. Tai nustelbė tvarkinga aplinka, pušys ir kita žaluma. Įsiminė ir žydinčios rožės Festivalio gatvėje. Ypatingą įspūdį paliko jaunimo koncentracija.

Vos po mėnesio grįžau į Visaginą gyventi. Įsikėliau į bendrabutį, stovėjusį prie pat savadarbės šokių aikštelės, kurioje rinkosi visas miesto jaunimas. Gyvenimas virė ir bendrabučiuose - skambėjo muzika, vykdavo peozijos vakarai, organizuodavome mėgėjų teatriukus. Atmosfera buvo užburianti.

Ypatingai populiarus buvo kino teatras. Salėje buvo 400 vietų, bet visi bilietai būdavo greitai išperkami!

Visagine buvo lengva susipažinti ir bendrauti. Vienoje vietoje iki šiol sugyvena skirtingos tautos. Mano draugų tarpe buvo udmurtų, ukrainiečių, moldavų, uzbekų, rusų, lenkų, lietuvių, baltarusių…

Lietuvai verta priimti Visaginą. Nesistengti jo padaryti tokiu, kaip kiti. Verta pasimokyti jo gebėjimo visų pirma matyti žmogų. Čia daugelyje šeimų susipynė skirtingos kultūros, gimė talentingi vaikai. Visaginas savo žmonėmis papildo Lietuvą, suteikia jai šarmo.

Visaginas nebūtų savimi ir be medžių vidury takelio. Mano močiutė sakydavo, kad aš ne mieste, bet miške gyvenu. Tiesa. Pora minučių paėjęs, patenki į mišką, kuriame gali uogauti ir grybauti.

Visagine praleidau ryškiausius ir svarbiausius gyvenimo metus. Sukūriau čia šeimą, atradau draugus. Visaginas išliks mano miestu. Miestu, prie kurio statybų prisidėjau ir aš.